Otavos konvencijos klausimu
Mūsuose vis dar kyla viešų ir neviešų diskusijų dėl pasitraukimo iš Otavo konvencijos, kuri draudžia naudoti priešpėstines minas. Mūsų galva sprendimas toks pat akivaizdus, kaip ir dronų pajėgumo vystymas LK. Tačiau jei kyla klausimai, jungiamės į “antžmogių militaristų” chorą 😀
Atleiskit, tekstas nebus trumpas.
Ką daro priešas? Video gal ne pats įspūdingiausias, bet šviežias ir labai indikatyvus. Zaporizhia kryptyje agresorius pasitelkdamas dronus minuoja ukrainiečių užnugarį (bent taip sako) priešpėstinėmis minomis PFM1 (ang. “Butterfly”, ru. “Lepestok”). Jos mažos, sunkiai vizualiai aptinkamos, ir iš rikiuotės išveda karius (gali nutraukti pėdą). Be kinetinių efektų toks veiksmas kuria karinio klaidinimo ir taktinio atgrasymo efektą. Juk ne veltui juo dalinasi viename didžiausių rusų karo propagandistų kanale. (“ieškokit, prakaituokit, geolokuokit kur tas kelias”, “neikit ten, eikit ten kur mums naudingiau”). Tai tik mažas ir labai lokalus epizodas. Agresorius priešpėstines minas naudoja gausiai, įvairias (nuo rankomis pastatomų, iki išmėtomų distanciniu būdu), jas kombinuoja su prieštankinėmis minomis, dengia ugnimi ir t.t. Kitais žodžiais daro taip, kaip ir reikia daryti karine prasme.
Kas yra priešpėstinės minos? Tai toks pat įrankis, kaip automatinis šautuvas, artilerijos sistema ar bombonešis. Juos visus valdo žmonės. Jei jie daro karo nusikaltimus ar elementariai nemoka naudotis priemonėmis, tuomet ir žūsta civiliai. Turbūt sunku paskaičiuoti, tačiau tikėtina, kad Ukrainoje nuo rusų dronų, artilerijos ir aviacijos žuvo nemažiau, o gal ir daugiau civilių, nei nuo minų. Kad šių žūčių išvengti karo metu sprendimas paprastai sunkus – evakuoti civilius iš operacijų rajonų. Pasibaigus operacijai/karui, jei ruožas karine prasme nebeaktualus, jis yra išminuojamas. Suprantama, kad tai lengviau pasakyti, nei padaryti (Balkanai ir Ukraina iki šiol turi šią problemą). Tačiau problemą spręsti padėtų tinkamas minų naudojimas, t.y. formuliarų pildymas (t.y. minų laukų žymėjimas žemėlapyje juos įrengiant) ir tinkamas minų laukų žymėjimas po operacijos.
Kodėl jos mums reikalingos? Kalbant paprastai ir aiškiai yra du vienas su kitu labai tampriai susiję tikslai: 1) įvykdyti užduotį, t.y. kad priešas neužimtų pozicijos ir 2) išsaugoti ruože besiginančių karių gyvybes. Tai gyvybės ir mirties klausimas. Valstybės ir jos ginančių piliečių gyvybės ir mirties klausimas. Dabar šiek tiek detaliau.
Sena kaip pasaulis aksioma, kad tik kombinuoti minų laukai (priešpėstinės ir prieštankinės minos), dengiami ugnies priemonėmis (artilerija, minosvaidžiai, dronai, PTRK, šaulių ginklais) sustabdo mechanizuotų vienetų puolimą. Maža to, rusijos - Ukrainos karo patirtis rodo, kad agresorius nepajėgus ilgą laiką vykdyti mechanizuotų vienetų operacijų, ir labai dažnai naudoja mažų pėstininkų grupių taktiką. Be minų juos sustabdyti yra gana sunku. Maža to, vienas iš šių grupių tikslų – identifikuoti ukrainiečių pozicijas, rasti silpnus taškus. Jei prieš besiginančiųjų pozicijas nėra minų laukų, rusų pėstininkus stabdyti tenka tik ugnies priemonėmis, taip išduodant savo pozicijas. Mūsų resursai, rezervai ir logistinės grandinės yra gana komplikuotos, tad turime turėti ir mokėti naudoti visas įmanomas priemones gintis. Minos yra vienas akivaizdžiausių, efektyviausių ir pigiausių priemonių tai padaryti.
